„Žiemos ekranai“ 2022

Sausio 28 - vasario 13 dienomis kino teatruose

17-asis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“, praėjusiais metais dėl pandeminės situacijos vykęs virtualiai, šiemet vėl kviečia savo žiūrovus susitikti kino salių prieblandoje, kuri tokia brangi kiekvienam kino mylėtojui.

Pastarieji dveji metai tapo rimtu mūsų ištvermės išbandymu. Per ilgus mėnesius, praleistus namuose, neišvengiamai susidūrėme su vienatve. Buvome priversti atsisakyti bendrystės akimirkų, kurios neatsiejamos nuo mūsų žmogiškosios prigimties ir suteikia mūsų gyvenimui spalvų. Naudojomės, kartais net piktnaudžiavome, naujosiomis technologijomis – šios suartino mus, esančius skirtingose šalyse. Išmokome kitaip dirbti, mokytis, atsipalaiduoti.

Tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių buvome priversti atsisakyti svarbiausio: gyvo bendravimo, apsikeitimo žvilgsniais, švelnių žodžių, gyvų replikų, galimybės išreikšti savo prieraišumą… ir ėjimo į kiną! Šiandien turime iš naujo mokytis šio sau įprasto elgesio, neatsiejamo tiek nuo mūsų kasdienybės, tiek nuo svarbiausių gyvenimo akimirkų. Turime ir vėl išmokti pajusti bendrystę su kitais, kuria pagrįstas mūsų kaip visuomenės gyvenimas.

Džiaugdamiesi tuo, kad vėl pasimatysime kino salėse su savo ištikimąja publika, prieš metus noriai besirinkusia į „kino seansus“ namuose, šiemet į festivalio programą atrinkome 11 filmų, kurie atspindės šiuolaikinės prancūzų kinematografijos įvairovę. Kiekvienas iš šių 11 filmų savitai šlovina galimybę mums vėl susitikti su artimaisiais, su tais, kuriuos mylime, su savimi, su tikrąja savo prigimtimi.

Švenčiant Simone Signoret gimimo šimtmetį, žiūrovams taip pat bus pristatyta jos filmų retrospektyva – tai proga dar kartą susitikti su šia prancūzų kino legenda. Festivalio programą papildys ir specialūs seansai skirti neseniai išėjusiam aktoriaus Jean-Paul Belmondo atminimui.

Džiaugiamės, galėdami pakviesti jus vėl būti kartu ir tikimės, kad festivalis bus gausus pasimatymų, nes mes jūsų labai pasiilgome!

Prancūzų institutas Lietuvoje

„Žiemos ekranai“ prasideda: 7 festivalio filmai, kurių nereikėtų praleisti

Šį penktadienį, sausio 28 dieną, prasidėsiančiame ir iki pat vasario 13 dienos vyksiančiame prancūziško kino festivalyje „Žiemos ekranai“ netrūks nei romantiškų meilės istorijų, nei komedijų, nei dramų apie sudėtingus gyvenimo pasirinkimus. Programos sudarytoja Eglė Čepaitė sako, kad net pandeminiais laikais prancūzų kinas išsiskiria gyvybingumu bei tvirtumu, o neseniai laimėti Kanų ir Venecijos kino festivaliai byloja apie įdomų ir intensyvų prancūzų kino gyvenimą, kuriame savo vietą randa ne tik garsūs vardai, bet ir nauji, dar nežinomi kino kūrėjai.

 

„Žiemos ekranuose“ E. Čepaitė rekomenduoja nepraleisti šių filmų:

 

Kanų kino festivalio „Kritikų savaitėje“ pristatytas režisierės Charline Bourgeois-Tacquet pilno metro debiutas „Įsimylėjusi Anais“ (Les Amours d’Anaïs) švenčia aistrą mylėti, jausti bei niekam nepriklausyti. Trisdešimtmetė Anais lifte sutinka knygų leidėją Danielių, kuris negali atsispirti jos nežabojamam žavesiui. Viskas pakrypsta netikėta linkme, kai Anaïs sužino, jog Danieliaus žmona – garsi rašytoja Emilie, kuri jauną moterį domina kur kas labiau, nei jos naujai iškeptas meilužis. Nors komedijos, kuriose pagrindiniai herojai įsivelia į meilės trikampį, neretai vadinamos prancūzų nacionaliniu kino žanru, režisierė sako, jog nenorėjo sukurti klišinio filmo: „Įsimylėjusi Anais“ labai organiška švelnumo, rimtumo, komiškų situacijų bei tikrų jausmų ir emocijų sintezė. „Gyvenimas nuolat viską sumaišo“, – tvirtina Ch. Bourgeois-Tacquet. – O man patinka filmai, kurie primena gyvenimą ir atkuria jo sudėtingumą“.  

 

Komiška drama „Pasaulis po mūsų“ (Le Monde Après Nous) pasakoja rašytojo Labidi, gyvenančio be cento kišenėje ir bandančio pabaigti savo debiutinį romaną, istoriją. Kad išgyventų, Labidi dirba maisto išvežiotoju Paryžiuje ir glaudžiasi mažyčiame kambaryje pas geriausią draugą. Staiga įsiplieskusi meilė studentei Elisai dar labiau sujaukia ir taip chaotišką jaunuolio kasdienybę. „Pasaulyje po mūsų“, kurio premjera įvyko Berlyno kino festivalio „Panoramos“ programoje, Labidi puikiai įkūnija šių laikų romantinį herojų, kurio nuoširdžiam ryžtui net keisčiausias svajones paversti realybe neįmanoma atsispirti. 

 

Iš Korsikos kilęs kino ir teatro režisierius, muzikas ir aktorius Pascal Tagnati savo filmuose jautriai, su humoru ir melancholija fiksuoja dabarties epochą bei jos amžininkus, o jo debiutinis pilno metro filmas „Vasara Korsikoje“ (I Comete) buvo įvertintas specialiuoju žiuri apdovanojimu Roterdamo kino festivalyje. Miestelis Korsikos saloje: vaikai krykštauja pagrindinėje aikštėje, paaugliai nuobodžiaudami trinasi savo pamėgtose vietose, suaugusieji diskutuoja apie ateitį, o senoliai postringauja apie praėjusius laikus. Tie, kurie nepaliko gimtųjų žemių, sutinka grįžtančius iš emigracijos, o statiška kamera kantriai, su romiu pasitikėjimu stebi miestelio gyventojus, pamažu atveriančius širdis, ir liudija bendruomeniškų vertybių svarbą. „Mažas miestelis yra vieta, kur žmonės kasdien susitinka ir dalijasi naujienomis“, – sako P. Tagnati. – Šioje istorijoje yra visko po truputį: prisiminimų, kūrybos, tam tikrų projekcijų. Bet daugiausia – akimirkų, kurias nešiojuosi savo širdyje“.

 

Festivalio atidarymo filmas „Tralialia“ (Tralala) – tai pirmasis brolių režisierių dueto Jean-Marie ir Arnaud Larrieu kino miuziklas, kurio premjera įvyko Kanų kino festivalyje. Keturiasdešimtmetis gatvės muzikantas Tralialia Paryžiuje sutinka merginą, kuri prieš paslaptingai pranykdama palieka žinutę „Tik jokiu būdu nebūkite savimi“. Smalsumo ir bundančių jausmų vedamas muzikantas atsibasto į stebuklingais išgijimais garsėjantį Lurdą. „Polifonija, kuri niekada nesirimuoja su kakofonija, nes brolių Larrieu beprotybė mene paremta didžiuliu meistriškumu“, – apie filmą rašė kino kritikas Thierry Chèze. – Jų žaidimo taisyklės yra tikslios, bet nenugalimos, o nuostabūs aktoriai kiekvieną žiūrintįjį apdovanoja entuziazmu ir nenumaldomu tikėjimu kinu“.

 

Romantinė komedija „Sudie, kvailiai!“ (Adieu les Cons) – tai jau septintasis režisieriaus, scenaristo, aktoriaus ir komiko Albert Dupontel pilno metro filmas, įvertintas net septyniais „Cezario“ apdovanojimais ir pripažintas geriausiu metų filmu Prancūzijoje. Sulaukusi 43-ejų Siuzė Trappet išgirsta negailestingą diagnozę: ji serga nepagydoma liga ir gyventi jai liko vos keli mėnesiai. Neturėdama ko prarasti moteris ryžtasi paskutiniam išbandymui – surasti prieš daugybę metų įvaikinti atiduotą sūnų. „Norėjau užpildyti tuštumą tarp dviejų pasaulių“, – prisimena A. Dupontel, paklaustas, kaip kilo mintis kurti šį filmą. – Apie tą, kuris nori gyventi, bet negali, ir tą, kuris galėtų gyventi, bet nenori“.

 

Pagal Gonkūrų premija apdovanotą Romain Gary romaną sukurtas filmas „Gyvenimas dar prieš akis“ (La Vie devant Soi) (1977) Izraelio kino režisieriui ir scenaristui Moshé Mizrahi pelnė „Oskarą“ už geriausią užsienio filmą, o  įspūdingas aktorės Simone Signoret vaidmuo buvo įvertintas „Cezariu“. Paryžiaus imigrantų kvartalo Belvilio gyventoja Madame Rosa savo skurdžiame bute verčiasi pamestinukų ir prostitučių vaikų globa. Moteris pikta, kandi ir kietaširdė – kaip ir pats gyvenimas. Senstančiai Madame Rosa vis sunkiau rūpintis guviais mažyliais. Našlaitis Momo tai puikiai supranta. Pamažu tarp globėjos ir globotinio užsimezga ypatingas ryšys, kurio nei nepriteklius, nei nerimas dėl ateities negali apkartinti.

 

Prancūzų režisierius Marcel Carné laikomas vienu svarbiausiu poetinio realizmo kino kūrėjų. Derindamas lyrizmą ir ironiją, savo filmuose Carné kalba apie santykių trapumą, neišsipildžiusias viltis ir svajones, negailestingą likimą ir neįmanomą meilę. Emilio Zolia romano ekranizacija „Tereza Raken“ (Therèse Raquin) (1953) gavo prizą už režisūrą Venecijos kino festivalyje. Valdingos tetos užauginta našlaitė Terezė ištekinama už pasiligojusio pusbrolio. Pasmerkta nuobodžiam šeimyniniam gyvenimui be meilės, jauna moteris netikėtai sutinka Laureną. Savimi pasitikintis, drąsus ir charizmatiškas vyras ne juokais apžavi Terezę, o žsimezgusi aistringa meilės istorija leidžia patikėti, kad laimė pasiekiama ranka. Šis filmas iš Simone Signoret retrospektyvos – tai vienas įsimintiniausių aktorės vaidmenų kine, kuriame ji demonstruoja gilią emocinę brandą bei meistriškai valdo jausmų amplitudę.

Aktorės Simone Signoret retrospektyva: laiką pralenkę moters portretai kine

Festivalyje „Žiemos ekranai“ pristatoma Simone Signoret filmų retrospektyva, skirta 100-osioms gimimo metinėms paminėti, primena vienos ryškiausių XX a. antrosios pusės prancūzų kino žvaigždžių gilią ir kartu akinančią kelionę kine: keturis dešimtmečius trukusios karjeros metu aktorė sukūrė ne vieną savo laiką pralenkusį modernios moters portretą, o 1960-aisiais tapo pirmąja prancūze, gavusia geriausios aktorės „Oskaro“ apdovanojimą.

Nuo sausio 28 dienos kino teatruose žiūrovai galės pamatyti keturis S.Signoret filmus: režisieriaus Marcel Carné Emilio Zolia romano ekranizaciją „Tereza Raken“ (Thérèse Raquin), apdovanotą prizu už režisūrą Venecijos kino festivalyje, „Oskaro“ laimėtojo Costa-Gavras „Prisipažinimą“ (L’Aveu) ir „Žudikų kupė“ (Compartiment Tueurs) bei Izraelio kino režisieriaus ir scenaristo Moshé Mizrahi dramą „Gyvenimas dar prieš akis“ (La vie devant soi), S.Signoret pelniusį geriausios aktorės „Cezarį“.

„Nebijau nei savo amžiaus, nei vaidmenų“, – viename interviu yra prisipažinusi Simone Signoret. – Manau, tai vadinama išmintimi – būti darnoje su pačiu savimi, nevaidmainiauti ir priimti dalykus tokius, kokie jie yra“.

Vysbadene, Vokietijoje, gimusi ir labai anksti su tėvais į Prancūziją atvykusi Simone Kaminker priklausė kartai, kurią lydėjo daugybė žiaurių XX amžiaus perversmų. „Aš esu maža enciklopedija, atmintyje sauganti Europos kančias“, – sakė S.Signoret, vėlesniame gyvenime remdamasi stipriais, „iš mamos su pienu“ gautais principais ir jos pavarde. TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuvių kino kūrėjų darbuose – žvilgsnis per humorą į susvetimėjusias šeimas Nuo archyvų iki magiškojo realizmo: kokius lietuviškus filmus žiūrėsime 2022-aisiais?

Pirmasis S.Signoret vaidmuo ekrane buvo 1942 m. filme „Bolero“. Kaip ir daugelis jos ankstyvųjų vaidmenų, šis nebuvo pakankamai įvertintas. Pirmuosius savo svarbius vaidmenis aktorė sukūrė 6-ajame dešimtmetyje Jacques Becker „Auksiniame šalme“ ir Marcel Carné „Terezoje Raken“, kurie puikiai atskleidė impozantišką aktorės grožį ir taurią eleganciją.

„Labai gerai žinau, – kažkada apie išvaizdą juokavo S.Signoret – kad man ne visada bus dvidešimt aštuoneri. – Deja, visada būsiu gimusi 1921-aisiais, net ir tada, kai, pavyzdžiui, 1978-aisiais žurnalistai manęs paklaus: „Kada gimėte, mademoiselle?“.

S.Signoret garsėjo ne tik vaidmenimis kine, bet ir įsitraukimu į politiką, buvo įtakinga žmogaus teisių aktyvistė. „Gyvenime negaliu nustoti galvoti ar kalbėti“, – pabrėždavo ji. – tačiau aš gyvenu santarvėje su savimi ir savo sąžine. Gerai jaustis su savimi pačia – svarbiausias dalykas pasaulyje“.

Artėjant septintajam dešimtmečiui S.Signoret žvaigždė vis dar augo, o garsiausias jos vaidmuo buvo Jack Clayton socialrealistinėje meilės trikampio dramoje „Room at the Top“. Filmas sulaukė didžiulės sėkmės ir atnešė aktorei didžiulį pripažinimą bei pirmąjį geriausios aktorės „Oskarą“.

„Nesu žvaigždė“, – sakė S.Signoret. – Manau, labai sunku ja būti. Aš jokiu būdu neniekinu aktorių, vadinamųjų didžiųjų žvaigždžių. Bet būti Gina Lollobrigida arba Sophia Loren yra labai didelis, nuolatinis darbas: nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Privalai visada galvoti, kaip turi atrodyti, elgtis, pažaboti savo būdą. Aš negaliu to padaryti“.

S.Signoret buvo viena mylimiausių Prancūzijos kino žvaigždžių. Jos jausmingas veidas per keturis prancūzų filmų dešimtmečius tapo savotišku šalies pokario kino renesanso simboliu. Net ir susirgusi vėžiu bei nepaisydama blogėjančios sveikatos, ji toliau dirbo. „Aš tiesiog gyvenau savo gyvenimą, nieko neplanavau iš anksto“, – kažkada prisipažino S.Signoret, o šiandien, praėjus šimtmečiui nuo jos gimimo, įsivaizduoti prancūzų kiną be šios neišdildomos moters figūros, beveik neįmanoma.

Prancūzų kino festivalyje „Žiemos ekranai“ – noras grįžti prie to, kas svarbiausia

Prancūziškas kinas gali būti visoks: nuo nostalgiškų Simone Signoret, Jean-Paul Belmondo juostų iki šių dienų drąsių jaunųjų kūrėjų bandymų – tą įrodys sausio 28–vasario 13 dienomis jau 17-ąjį kartą vyksiantis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“, drąsiai atnaujinęs ne tik savo įvaizdį, bet kartu išsigryninęs ir savo tikslą: kino teatruose pristatyti įdomiausių pradedančių prancūzų kūrėjų filmus, kuriuose – svarbiausias šių dienų aktualijas įvaizdinančios temos. 

Festivalio programos sudarytoja Eglė Čepaitė sako, jog vos pradėjus ruoštis festivaliui, buvo juntamas aiškus noras sugrįžti prie to, kas esminga be blaškymosi ir bandymo aprėpti kuo daugiau. Kūrybinė energija Prancūzijoje labai stipri, ypač pirmuosiuose režisierių darbuose. Kūrėjai drąsiai eksperimentuoja, kuria savitą kino pasaulį, ieško savo balso ir būdų papasakoti tai, kas jiems rūpi. Jų filmai be pompastikos ir su(si)reikšminimo pasakoja apie panašius į mus, kasdienybės herojus kartais pavargusius ir paskendusius egzistencinėse dvejonėse, tačiau kaskart vis iš naujo atrandančius džiaugsmą gyventi. Atidesnis žvilgsnis į pradedančių kūrėjų darbus, dar nežinomus Lietuvoje vardus mums atrodo labai prasmingas ir svarbus, ypač dabar, kai gyvenant tokiu įtemptu ritmu darosi vis sunkiau pastebėti nešlifuotus deimantus“, – pasakoja ji.

 

Atidarymo filmas – muzikinė fantazija apie gatvės muzikantą

Festivalį atidarys pirmasis brolių režisierių dueto Jean-Marie Larrieu ir Arnaud Larrieu kino miuziklas „Tralialia“ (Tralala), kurio premjera įvyko Kanų kino festivalyje. Muzikinės komedijos žanre smagiai laviruojantys kino kūrėjai į nenuspėjamą fantaziją sujungia stebuklus, neišsipildžiusias svajones, praeities kartėlį ir troškimą ištaisyti padarytas klaidas.

„Labiau nei bet kada šią žiemą norisi ieškoti lengvumo, įkvėpimo, geros nuotaikos, o kartais – netgi stebuklų“, – neabejoja E. Čepaitė. – Šioje istorijoje apie gatvės muzikantą, netikėtai suradusį naują šeimą stebuklais garsėjančiame Lurdo mieste, visko bus su kaupu“. 

Filme pagrindinį vaidmenį atlieka prancūzų aktorius Mathieu Amalric, lietuvių žiūrovams gerai pažįstamas iš Džeimso Bondo filmo „007 Paguodos kvantas“ bei režisieriaus Weso Anderso juostų „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ ar „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“. Be M. Amalric „Tralialia“ vaidina ir daugelis kitų garsių aktorių: Maïwenn, Denis Lavant bei atlikėjas ir kompozitorius Bertrand Belin.

 

Pagrindinėje programoje – pirmą kartą Lietuvoje rodomi pirmieji režisierių darbai

Šiais metais festivalio pagrindinė programa skiriama kino debiutams. Nors pati programa savo apimtimi mažesnė nei įprastai – joje 8 filmai – organizatoriai sako, kad tai sąmoningas ir apgalvotas sprendimas, kuriuo siekiama, kad kiekvienas filmas „Žiemos ekranams“ taptų ryškiu įvykiu, surastų ir paliestų savo žiūrovą, bei būtų jaukiu, lėtu pabuvimu su prancūzų kino istorijomis. Visi pagrindinės programos filmai Lietuvoje bus rodomi pirmą kartą.

„Atskirai verta paminėti Charline Bourgeois-Tacquet filmą „Įsimylėjusi Anais“ (Les Amours d’Anaïs), – sako E. Čepaitė. – Šis nuotaikingas, nacionaliniu prancūzų kino žanru vadinamas meilės trikampis ir dvi jo žvaigždės – Anaïs Demoustier ir Valeria Bruni Tedeschi – spinduliuoja gerą energiją bei primena, kad kliautis savo jausmais labai rekomenduotina ir net būtina“. Pilno metro debiutas buvo pristatytas Kanų „Kritikų savaitėje“.

Apie subtilesnius, atsargius naujai bundančius romantiškus jausmus kalba Tunise gimusios ir užaugusios režisierės Leyla Bouzid filmas „Istorija apie meilę ir aistrą“ (Une Histoire d’Amour et de Désir). Kanų kino festivalio „Kritikų savaitės“ programos uždarymo filmu pasirinktoje romantinėje dramoje kino kūrėja meistriškai įamžina pirmąsias meilės pamokas, supamas neramių dvejonių, kūniškų atradimų, kultūrinių skirtumų ir emocinių nusivylimų.

Nuo prancūzų kino neatsiejamos ir socialinės temos. Kanų kino festivalio vidurnakčio seansų programoje pristatyta ir kritikus savo drąsiu bei žaismingu laviravimu tarp žanrinio ir socialinio kino sužavėjusi režisieriaus Jean-Christophe Meurisse juodoji komedija „Kruvini apelsinai“ (Oranges Sanguines) be užuolankų kritikuoja sisteminį visuomenės nuosmukį ir individo prisitaikėlišką bandymą išlikti.

 

Simone Signoret retrospektyva, specialūs seansai Jean Paul Belmondo atminti ir programa vaikams 

Po metų pertraukos į festivalį grįžta labai svarbi „Žiemos ekranų“ dalis – retrospektyva. „Pagaliau parodysime ilgai planuotą prancūzų kino ikonos Simone Signoret filmų programą, – džiaugiasi E. Čepaitė. – Ilga ir įspūdinga aktorės karjera, įsimintini vaidmenys ir darbas su svarbiausiais kino režisieriais ją išgarsino visame pasaulyje. S. Signoret taip pat buvo labai įtakinga to meto aktyvistė, daug dirbo su įvairiomis organizacijomis“. 

Praėjusiais metais Anapilin iškeliavęs vienas žymiausių ir populiariausių visų laikų prancūzų kino aktorių Jean-Paul Belmondo kultinės žvaigždės titulą užsitarnavo dėl savo spontaniškos, natūralios ir organiškos vaidybos. Universalaus profilio aktorius sukūrė įsimintinus vaidmenis ne tik milijonines žiūrovų simpatijas pelniusiuose komedijose ar veiksmo filmuose, bet ir kino klasika tapusiose autorinio kino juostose. „Žiemos ekranai“ kviečia žiūrovus apsilankyti specialiuose aktoriui atminti skirtuose filmo „Žmogus iš Rio“ (L’homme de Rio) seansuose, kuriame aktorius pats atlieka sudėtingus kaskadinius triukus ir kuris tapo vienu populiariausių  J. P. Belmondo filmų ne tik Prancūzijoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Atskira programa „Valio, atostogos!“ lauks mažųjų festivalio lankytojų. Dviejų animacinių filmų programa, skirta kino žiūrovams nuo 5 metų, parodys dvi istorijas apie smalsias, energingas ir drąsias mergaites, kurių atostogos tampa neišdildomų nuotykių virtine. 

Apie festivalį

„Žiemos ekranai“ – tai nuo 2004 m. Prancūzų instituto Lietuvoje rengiamas prancūziško kino festivalis, kasmet vykstantis net keliolikoje Lietuvos miestų. Festivalio siekis pristatyti naujausias autorinio prancūziško kino tendencijas ir supažindinti žiūrovus su kino istorijoje svarbiais prancūziško kino pavyzdžiais. Todėl festivalį įprastai sudaro pagrindinė, naujausiems kino filmams skirta programa, retrospektyva ir animacinė programa mažiesiems.

Organizatorius: Prancūzų institutas Lietuvoje.

Partneriai: Aiku Floral, Bretalita, Pamėnkalnio galerija, „Smells like Spells“, „Sviestas sviestuotas“, „Sweet Spot Pastry“.

Informaciniai partneriai: „JCDecaux“,„LRT“,„Moteris“, „Žmonės“.

Draugai: „Agila“, „ArleKinas“, „Forum Cinemas“, „Garsas“, „Geros kokybės“, „Kauno kultūros centras“, Lietuvos dailės muziejus, „Palangos gintaro muziejus“, Palangos kurorto muziejus, „Pasaka“, Plungės viešoji biblioteka,„Romuva“, „Šiaulių dailės galerija“, „Skalvija“, „Spindulys“.

Daugiau informacijos apie festivalio filmus ieškokite renginio partnerių internetinėse svetainėse ir „Žiemos ekranų“ feisbuko ir instagramo paskyrose.

SPECIALŪS SEANSAI, SKIRTI JEAN-PAUL BELMONDO ATMINIMUI

PROGRAMA VAIKAMS „VALIO, ATOSTOGOS!“

Organizatorius

Partneriai

Informaciniai partneriai

Draugai