Dvyliktasis festivalis

„<...> Muzika? Gal išprotėjote, pernelyg lengva. Kamera, artėjanti link bučinio? Galvoj negerai? Juk neetiška. O štai virpantys medžių lapai, pakrypęs kadras, blogiausiu atveju įsimylėjėlių šokis; atspindys, žvilgsnis pro langą, vyro nugara, liemenėlė ant kėdės atlošo…<...> Žiūrovas privalo įsivaizduoti...”

Mathieu Amalric, „Cahiers du cinéma, Nr. 700, 2014 m.

„Žiemos ekranai“ – susitikimas su prancūzišku kinu

Šių metų sausio 26 d. prasidėsiantis festivalis „Žiemos ekranai“ – jau dvyliktoji Prancūzų instituto Lietuvoje organizuojama kino šventė. Vienuolikoje Lietuvos miestų vyksiantis renginys ir vėl žiūrovams pristatys prancūzišką kiną – įtraukiantį, įžūlų, vienu metu lengvą ir sunkų, nepaprastą ir neįprastą. Tai subtilus menas, auginantis aktyvų ir intelektualų žiūrovą, o kartu jautrų bei atvirą svajotoją, ieškantį naujų emocijų ir jaudulio.

Ankstyviausi mano prisiminimai apie kiną siejasi būtent su kino salėse rodomų seansų kuriama atmosfera. Čia ir darbuotoja su žibintuvėliu rankoje, „Pathé“ naujienos, per pertraukas pardavėja su pintu krepšeliu pilnu ledų ir dar ne taip seniai egzistavę „tęstiniai” seansai: įeidavome ir įšeidavome, kada panorėję… Prisimenu, kaip kartu su jaunėliu broliu priversdavome mamą triskart iš eilės žiūrėti tuo metu naujausiąją „Disney“ animaciją, filmą su Louis De Funès’u, Bourvil’iu, Fernandel’iu ar Jean’u Marais’u. Juk kinas kine tai daugiau nei tik filmas”, prisimena Prancūzų instituto Lietuvoje direktorius Jean-Marie Sani.

Šįkart festivalio tema – „Susitikimai“. Ji atspindi nuolatinį renginio atsinaujinimą, dėmesį naujiems vardams ir veidams kino ekranuose, paskatą pažinti įvairų požiūrį į pasaulį. Pagrindinėje programoje – platus spektras aktualių klausimų ne tik žmogui kaip visuomenės, šeimos nariui, bet ir kaip individui, kūrėjui. Tarp ilgo metražo filmų debiutų pristatysime belgų režisieriaus Xavier’o Seron’o komediją „Galvą guldau", kurioje per aštraus, juodojo humoro prizmę režisierius gilinasi į egzistencinius klausimus – kas yra gyvenimas, o kas – mirtis? Taip pat – Emilie Brisavoine dokumentinė juosta „Polina ištrūksta". Joje režisierė dvejus metus fiksuoja netipinės savo šeimos gyvenimą ir Polinos paauglišką maištą. Vienas iš nutrūktgalviškiausių debiutų Jean-Christophe’o Meurisse’o ir pasisekimo sulaukusios teatro trupės „Navaros šunys“ improvizuoto scenarijaus komedija „Apnėja". Festivalio programoje ir Ina Mihalache, daugeliui „Youtube“ kanale žinoma Solanžos slapyvardžiu, bei jos komedija „Solanž ir gyvieji". Programoje netrūksta ir pripažintų režisierių naujausių filmų: tai Joachim’o Lafosse’o „Poros ekonomika", André Téchiné „Septyniolikmečiai" ir Benoît Jacquot „Iki niekados", pristatytas prestižiniuose Venecijos ir Toronto kino festivaliuose. Tarp pastarųjų, ko gero, siurrealistiškiausias programos filmas, režisieriaus Antonin’o Peretjatko „Džiunglių įstatymas", fantastinis, neramus Damien’o Manivel’io „Parkas" bei Sébastien’o Betbeder’io komedija „Kelionė į Grenlandiją", kurioje atskleidžiama izoliuotos inuitų bendruomenės gyvenimo kasdienybė.

Leisimės į kino tiesos paieškas – uždraustą montažą, nunykusį užkadrinį balsą, nugludintos estetikos, tęstinumo atsisakymą – retrospektyvos programoje pristatydami „(Ne)tikras istorijas“, kuriose narstomas amžinai neišsprendžiamas tiesos ir melo santykis. Kad ir kaip šios istorijos skirtųsi, visos jos paspęs žiūrovui savus spąstus – temos, turinio, tekstūros, tikrovės ar iliuzijos. Retrospektyvoje bus pristatoma režisierių Maurice’o Pialat’o, Claude’o Chabrol’io, Joseph Losey, Jean'o Renoir'o klasika, Chris’o Marker’io, Nicolas Philibert’o dokumentika, taip pat vieni naujesnių Gustave’o Kevern’o ir Benoît Delépine, Hubert’o Viel, Sebastien’o Betbeder’io ir Maïwenn darbai. Visus juos vainikuos Alain’o Cavalier’o „Tėvas", laikomas vienu keisčiausių kada nors Kanų kino festivalyje rodytų filmų.

Festivalyje – ir animacijos seansai, skirti ne tik jauniesiems žiūrovams, bet ir piešinių bei muzikos magija besižavintiems kino mėgėjams: nuotykingasis „Karalius ir paukštis", sukurtas pagal Jacques’o Prevert‘o scenarijų, ir Cezario apdovanojimą už geriausią muziką gavusi Sylvain’o Chomet juosta „Belvilio trynukės".

Dvyliktąjį kartą susitikime „Žiemos ekranų“ festivalyje, kuriame gausu atsitiktinumų ir kasdieniškų keistenybių, nenusakomo liūdesio ir pakvaišusio juoko. Iš kino salių išeikime kitokie – įkvėpti ir praturtėję. Šią žiemą švęskime kiną.

iki,

festivalio komanda




Bilietus platina kino salės
Festivalio katalogas
Žiemos ekranų programa
Sekite naujienas 




Nuotrauka iš filmo GRAŽIOJI GEGUŽĖ, Chris Marker, 1963 / retrospektyva (Ne)tikros istorijos

Svetainių kūrimas