A. Barraud: pabaisos padeda pamatyti visuomenę kitomis akimis

Antoinas Barraud – režisierius, kuris mėgsta keistis ir kiekviename filme būti kitoks. Kaip pats sako, nėra tokio žanro, kuris būtų neįdomus, o filmų kūrimas suteikia privilegijų pamatyti ir patirti įprastus dalykus kitu kampu. Prancūzų kino festivalyje „Žiemos ekranai“ besisvečiuojantis režisierius pristato savo juostą „Menininko portretas“, gimusią iš meilės žmonėms bei muziejams, ir nagrinėjančią opią monstriškumo temą.

– Ne dažnas žmogus save atranda kine. Kas lėmė tai, kad šiandien per metus sukuriate mažiausiai po vieną filmą? Kaip atradote save kine?

Kiek save prisimenu, visada norėjau dirbti kine. Iš pradžių svajojau tapti aktoriumi. Vėliau man rūpėjo tiesiog tapti kino dalimi. Aš myliu rašymą, tad pradėjau rašyti scenarijus, vėliau natūraliai kilo poreikis režisuoti tai, kas nugulė popieriuje. Niekada nelankiau jokios kino mokyklos, todėl kai kūriau savo pirmą filmą, trumpametražę juostą „Monstras“ (Monstre, 2005), aš visiškai neturėjau jokio supratimo apie techniką ar darbą komandoje. Visada buvau vienišas rašytojas. Man buvo labai keista dirbti su daugybe žmonių filmavimų metu – neįsivaizdavau, ką žmonės ten veikia. Prireikė šiek tiek laiko visą tą suvokti.

Kine mane džiugina beveik viskas. Labai geras pavyzdys – juosta „Menininko portretas“. Aš labai mėgstu lankytis muziejuose, o toks filmas kaip šis, leidžia jame būti vienam visą dieną. Iš pradžių jis atsiveria tik tau, vėliau tavo komandai. Tu gali pamatyti paveikslus iš visai kitos pusės, turi laiko būti jam vienam. Tą patį patirti galima ne tik kine, bet būtent jis leidžia patirti neįtikėtinų dalykų. Turiu galvoje, vietas, žmones, viską.

Pavyzdžiui, kurdamas „Menininko portretą“, Luvro muziejuje galėjau praleisti visą dieną. Vienas! Tai neįtikėtinas jausmas. Juk milijonai žmonių eina į Luvrą, bet kiek jų Luvre yra buvę patys vieni?

Mano ankstesnio filmo, „Urvai“ (Les Gouffres, 2012), filmavimas vyko labai dideliame urve, kalnuose. Kiek žmonių lankė grotas? O aš lankiau vieną iš gražiausių urvų Prancūzijoje vienas, praleidau ten beveik dešimt dienų. Ir ten būdamas aš buvau toks laimingas.

Kitas dalykas, kurį labai vertinu kine, yra žmonės. Aš myliu aktorius ir praleisti visą dieną su tokiais talentingais žmonėmis yra nuostabus jausmas.

– Jūsų minimas filmas „Menininko portretas“ iš tiesų labai žavus ir ambicingas filmas. Kaip jis gimė?

Idėja kilo iš dviejų šaltinių. Aš kūriau dokumentinį filmą apie režisierius, ypač japonų kino kūrėjus, ir apie amerikiečių režisierių Kennethu Angeriu. Nežinau kodėl, bet man labai patiko su jais bendrauti, juos filmuoti, kalbinti. Vėliau dariau projektą su prancūzų režisieriumi Bertrandu Bonello, kurį labai mėgau dar tuo metu, kai net nebuvo garsus. Norėjau sukurti ką nors kartu su juo. Antra priežastis – mano svajonė filmuoti muziejuje, sukurti ką nors apie tapybą. Taip šie vaizdiniai susijungė ir tapo „Menininko portretu“.

Filmas turėjo labai mažą biudžetą. Todėl mes filmuodavome kelias dienas, paskui sustodavome, tada ieškodavome naujo biudžeto ir vėl pradėdavome. Prireikė trijų metų filmui baigti. Ir kiekvieną kartą, kai mes sustabdydavome filmavimą, mes susitikdavome, kalbėdavomės apie paveikslus, muziejų, eidavome į parodas, šnekėdavome apie filmą. Viskas man dar labiau patikdavo ir taip gimdavo nauji personažai, naujos idėjos. Tai buvo beveik tas pats, kas rašyti novelę: labai laisva, lengva ir malonu.

Dar vienas įdomus dalykas yra tas, kad kai turi labai mažą biudžetą ir viskas atrodo neįmanoma, tuo pačiu viskas kažkaip tampa įmanoma – mes neturėjome ko prarasti. Mes susitikdavome ir kalbėdavomės, pavyzdžiui, apie aktorius ir manęs klausdavo, su kuo aš norėčiau dirbti. Vieną kartą tiesiog užsiminiau, kad norėčiau dirbti su Pascaliu Greggory. Ėmėme ir paskambinome jam, paklausėme, ar jis norėtų būti filmo apie muziejus ir tapybos darbus dalimi. Tokia taktika iš tiesų džiugindavo žmones.

– Filme, labai subtiliai, galima pajusti jūsų meilę kinui, aktoriams, tapybos kūriniams, gyvenimui. Ar šį filmą galima vadinti meilės išraiška?

Turbūt taip. Nežinau, ar tai meilės išraiška, bet tai buvo sukurta su labai daug meilės. Aš manau, kad aktoriai pajuto mano meilę jiems. Iš tikrųjų, ne visada džiaugiuosi prancūzų aktoriais. Nemanau, kad Prancūzijoje yra didelis gerų aktorių būrys. Nieko panašaus su tuo, ką turime Didžiojoje Britanijoje ar JAV. Prancūzų aktoriai gali būti neįtikėtinai tingūs ir man tas visiškai nepatinka. Bet Prancūzijoje mes turime vieną ypatybę, aš nežinau, ar galima tą pajusti, jei žmogus nekalba prancūziškai, bet mes turime nuostabių aktorių, kurie kalba tuo nenatūraliu ir savitu būdu. Man jis labai poetiškas ir gražus. Kita vertus, mes turime labai netikusius tikroviškus aktorius, bet ir neįtikėtinai talentingus, nerealistinius aktorius. Tai, ką jie daro, man yra neįtikėtina.

Tai tokie aktoriai kaip Jeanne Balibar. Kai ji atidaro duris ir sako: „Labas“, tai jau kinas, kuriam nereikia rašyti scenarijaus. Tai poezija, kinas, filmai. Kažkas nutinka ir ji priverčia tave norėti išgirsti, ką ji nori pasakyti. Tą savybę turėjo ir Jeanne Moreau. Aš manau, kad tai yra kažkas ypatinga, ir nors galbūt egzistuoja ir kitose šalyse ir jų kine, bet tai prancūzų savybė. Tą turi ir Pascalis Greggory, Nicolas Maury. Kai pastarasis atveria burną, niekada nežinai, kas gali iš jos išeiti. Tu net nežinai, kaip tai veikia, nes tai neturėtų veikti. Neįmanoma, kad tai veikia, bet tai veikia. Ir man tai labai patinka. Turiu pripažinti, esu didelis to gerbėjas.

– Kiek šiame filme yra improvizacijos, kiek tikrovės?

Jame turėjo būti labai daug improvizacijos. Aš dirbau su aktoriais, rašiau jiems tekstus apie kiekvieną paveikslą ir tada mes eidavome pietauti ir kalbėdavomės apie paveikslus, tekstą. Dažnai jie pridėdavo ką nors, savo pačių jausmus, kuriuos paveikslas sukeldavo. Tada filmavimo dieną aš paklausdavau, ar galime pradėti su šita mintimi, eiti prie kitos ir baigti su trečia. Dažnai aktoriai patobulindavo seką. Pavyzdžiui, pirmam Joano Miró paveikslui jie pridėjo tekstą ir tekstas yra improvizuotas.

Kai filmavimai būdavo sustabdomi, aš pradėdavau rašyti vis daugiau ir daugiau. Ir daugiau kaip pusė filmo, apie 60-70 procentų, buvo pilnai parašyta. Bet kalbant apie Jeanne Balibar arba Nicolas Maury, daugelis jų epizodų yra improvizuoti.

– Scenografija muziejuje gali pasirodyti netikėta, nedažna praktika kino filmuose. Kaip ją organizavote?

Jei atvirai, tai viskas kilo iš meilės vietoms. Pavyzdžiui, paskutinis paveikslas, kurį jūs matote filme, Léono Spilliaert darbas, yra labai stiprus. Bet muziejus mums sakė, kai tai nėra labai graži vieta. Taigi gali būti, kad filmuoti paveikslą yra įdomiau negu būti toje vietoje ir matyti jį gyvai. Bet paveikslas, jo charakteris yra toks paveikus, kad norisi pasinerti į jį. Lygiai tas pats su Balthus paveikslu su paaugle mergina – toks neįtikėtinai stiprus, kad norisi apžiūrėti jį visą ir nugrimzti į jį. Kai kurie paveikslai yra įdomesni, kai parodai jų dalį ir tai tik trumpam laikui. Prie kai kurių norisi praleisti visą popietę. Taigi tai skiriasi. Manau, kad tai labai asmeniška ir emocionali patirtis. Mes tiesiog leidom sau išlaisvinti emocijas ir žiūrėti, kas vyksta: ar nori pasinerti į paveikslą, ar žiūrėti jį iš toli, ką jauti žiūrėdamas į jį.

Kai montavau filmą, supratau, kad tu nematai paveikslo visada taip pat. Kiekvieną kartą tu jį matai skirtingai: skirtinga žiūrėjimo trukmė, ne tas pats kampas ir pan. Montuodami pamatėme, kad būtų gražu kai ką išardyti: parodyti vieną dalį labai trumpam laikui, parodyti kitą kitu kampu. Norėjau, kad filmas būtų fragmentiškas ir skatintų žmones eiti į muziejus. Girdėjau atsiliepimų, kad po filmo žiūrovai norėjo skubėti į muziejų. Tai daro mane labai laimingą.

– Ar tiesa, kad kai kurie darbai, kuriuos norėjote rodyti filme, negalėjo būti filmuojami dėl teisinių dalykų?

Kartais nutikdavo keistų situacijų, dėl kurių būdavo sunku filmuoti. Pavyzdžiui, žmogus, atsakingas už muziejų, buvo šiek tiek kvaištelėjęs. Jis nenorėjo man parodyti vieno paveikslo ir mes laukėme mėnesius, metus, paskui turėjome meluoti ir apsimesti kuo nors kitu, kad galėtume jį pamatyti. Autorinių teisių į kūrinį situacija yra visiškai beprotiška, nes tokie muziejai kaip Pompidou, moka milijonus eurų, kad galėtų laikyti paveikslą, bet jiems nepriklauso jų autorinės teisės. Tai yra visiška nesąmonė. Jie taip pat turi mokėti ir už interneto puslapį, nes neturi reprezentacinių teisių. Kartais kolekcininkai turi žymių tapytojų, tokių kaip Francis Bacon, Joan Miró darbus, bet jiems nerūpi tavo mažas filmas. Jie tik nori didelės pinigų sumos. Tai mane labai pykdė filmuojant. Tu turi būti turtingas, kad galėtum filmuoti meną. Manau, tai skandalinga ir įžeidu. Turtingas amerikiečių verslininkas, žinoma, gali sumokėti milijonus eurų, kad turėtų Francis Bacon paveikslą. O filmui reikia tiesiog 20 sekundžių, kad būtų gražus kadras.

– Tiesa, kad turėjote taisyklę nedirbti su aktoriais, su kuriais Bertrand Bonello buvo dirbęs anksčiau?

Teisingai. Kai tik nusprendėm, kad tai bus fantastinis filmas, nutariau, kad viskas turi būti netikra. Kai nufilmavome klipą, tiksliau, Bertrand Bonello jį nufilmavo, padarė taip, kad filmas neegzistuoja filme. Jis buvo pakankamai žavus ir beprotis tą padaryti. Bertrand Bonello nufilmavo filmą apie neegzistuojantį filmą, kurį pristatė parodos Pompidou centre metu, sukurdamas instaliaciją su šiuo klipu. Jis buvo labai laimingas galvodamas apie šitą filmą-vaiduoklį. Nedirbti su aktoriais, su kuriais Bertrand Bonello buvo dirbęs anksčiau, buvo tarsi taisyklė. Vienintelė išimtis buvo padaryta aktoriui Alex Descas, kuris vaidino jo klipe.

– Filmas „Menininko portretas“ kalba apie monstriškumą. Kodėl pasirinkote šią temą?

Spėju, kad tai man būdinga tema (juokiasi). Mano pirmasis trumpametražis filmas vadinosi „Monstras“ (Monstre, 2005), mano antrasis trumpametražis filmas buvo „Monstras, antra dalis“ (Monstre numéro deux, 2008), o po kurio laiko aš sukūriau dar vieną trumpo metro juostą pavadinimu „Monstrų gimimas“ (L’aube des monstres, 2012).

Man labai patinka pabaisos. Aš manau, kad tai labai gražus personažas mene – nuo tapybos iki kino. Mėgstu antgamtinės tematikos filmus, siaubo juostas, bet taip pat ir jautrius filmus. Manau, kad monstrai labai kinematografiški. Kita vertus, tai personažas, skatinantis pagalvoti apie daugybę kitų dalykų, pavyzdžiui, visuomenę: ką reiškia matyti pasaulį pabaisų akimis, būti kitokiu, turėti kažkokią galią arba silpnybę, kurios negali kontroliuoti, atrodyti kitaip, kokią vietą monstrai užima visuomenėje. Bet taip pat man tai tiesiog graži tema mene, literatūroje, ji turi kažką tokio, kas man labai patinka, ir ko aš negaliu paaiškinti.

– Turite jus persekiojančią pabaisą?

Gali būti, kad viena pabaisa yra mane apsėdusi (juokiasi). Bet gera, labai miela pabaisa.

– „Menininko portrete“  pagrindinį veikėją Bertrand supa praktiškai vien tik moterys. Kodėl moteriški personažai yra svarbūs?

Aš myliu moteris ir myliu aktores. Moterų filmavimas turi nepaaiškinamo žavesio. Tai kino pagrindas: kai aš įsivaizduoju gražius kadrus kine, man prieš akis iškyla moteris, kai aš galvoju apie filmo žvaigždę, ja man visada yra moteris. Kino magija man yra labai stipriai susijusi su moterimis: stipriomis, galingomis, įdomiomis.

– Ant Bertrand nugaros atsiranda dėmė, kuri plečiasi tarsi popieriuje išsiliejusi akvarelė. Kaip gimė mintis filme panaudoti tokį simbolį?

Tiksliai negaliu pasakyti, bet prisimenu, kad traukiniu keliavau į Briuselį ir skaičiau žurnalą Art Press, ant kurio viršelio buvo Bertrand Bonello filmo „Dėl karo“ (De la Guerre, 2008) nuotrauka. Nuotraukoje buvo aktorius Guillaume Depardieu, vaidinantis tame filme, o ant jo nuogos nugaros buvo pavaizduota asilo kaukė. Nežinau kodėl, bet kai pamačiau tą viršelį, norėjau sukurti „Menininko portretą“. Atvykęs į Briuselį valandų valandas ėmiau užrašinėti mintis, žinodamas, kad kursiu filmą su Bertrand Bonello, nors jį sutikau vos kiek daugiau nei prieš metus. Jau tada žinojau, kad siužete bus kieno nors nugara, kuri turės pabaisos žymę – atspaudo, rando ar dėmės pavidalu. Man tai susiję su monstrais.

– Su kokiais projektais dirbate šiu metu?

Prodiusuoju portugalų režisieriaus João Pedro Rodrigues filmą „Ornitologas“ (O Ornitólogo, 2016), kuri pasirodė praėjusiais metais, ir Marie Losier, įdomios prancūzų režisierės, labai gražią ir nutrūktgalvišką dokumentinę juostą apie meksikietį Lucia Libre. Ir, žinoma, dirbu su savo trečiuoju filmu, kurį viliuosi nufilmuoti dar šių metų pabaigoje.

 

Sausio 27 ir 28 dienomis filmo „Menininko portretas“ seansuose, vyksiančiuose kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“, dalyvaus pats režisierius Antoinas Barraud.  Daugiau informacijos rasite www.ziemosekranai.lt

 

 

Parašykite komentarą