Valérie Massadian :„Kinas yra nematomų dalykų filmavimas, ir juodas skyles žiūrovas turi užpildyti pats.“

Prancūzų kino festivalyje „Žiemos ekranai“ viešės prancūzų ir armėnų kilmės režisierė ir fotografė Valérie Massadian, anksčiau bendradarbiavusi su garsiąja fotografe Nan Goldin. V. Massadian Lietuvos žiūrovams pristatys savo naujausią filmą „Mila“, šiemet pasirodžiusį jau ne viename prestižiniame kino festivalyje. Kviečiame susipažinti su režisierės mintimis apie „Milą“, kūrybinius procesus, kino industriją ir tai, kaip reikėtų žiūrėti jos filmus.

 Žiūrint „Milą“ atrodo, tarsi stebėtum gyvenimą, o ne žiūrėtum filmą. Kaip jums pavyksta sukurti tokį įspūdį?

 Kuriu filmus su didele meile ir kantrybe. Sunku paaiškinti, kaip pavyksta padaryti, kad gyvenimas įsiskverbtų į filmą. Filmo herojai realybėje nėra meilužiai, tai fikcija. Tačiau mano filmuose vaidinančius žmones pasirenku dėl labai ypatingų priežasčių – dėl to, kad aš juos labai myliu arba dievinu kokią nors jų savybę. Juose yra dalykų, kurių aš nesuprantu ir niekada nesuprasiu. Bet man tai netrukdo, atvirkščiai, kuo mažiau kontroliuoju situaciją, tuo geriau. Aš ieškau tikros emocijos, kuri nebūtų kontroliuojama arba režisieriaus padiktuota. Neaiškinu jiems jokių psichologinių aplinkybių, tiesiog nupasakoju situaciją ir duodu jiems daug įvairių daiktų, su kuriais jie turėtų, ką veikti. Tuomet jų kūnas užimtas, kažką veikdami jie susikoncentruoja ir kaip tik tada atskleidžia tikrąją savo prigimtį. Tuomet jie nevaidina. Visas mano darbas yra nuteiktas prieš vaidybą, aš noriu to išvengti.

Ar dirbate su iš anksto parašytu scenarijumi?

Nuo pat pradžių žinau, kad noriu laisvo judėjimo, aktoriai taip pat tai žino. Aš žinau, kad tai bus meilės istorija, kad viso ko centras yra ši mergina, dar nepasiruošusi pasauliui, darbui… Na, ir jos ryšys su vaiku. Ir tai juda kaip ratas, nes sąsajų tarp ryšio su vaikinu ir ryšio su vaiku filme daug. Man tai yra filmas apie meilę, apie įvairias meilės rūšis.

Jūs pati vaidinate filme. Ką šis vaidmuo reiškia?

Taip, tai paralelė, aš taip pat esu Mila, tik vyresnė. Kaip ir daržovių pardavėja filmo pabaigoje. Visos moterys filme yra vienas ir tas pats žvėris, kurio gyvenimas nepalaužia, kuris atsikelia ir toliau eina į priekį, nes yra pripratęs prie sudėtingų sąlygų.

Jūsų filmai kalba vien tik apie moteris?

Taip, aš noriu sukurti trilogiją; man įdomūs tie moters – ir apskritai žmogaus – gyvenimo etapai, kuriuose ji nepriklauso jokiai kategorijai. Nes tai būtent tas laikas, kai jautiesi labai trapi, nežinai, kur esi, tarsi sėdi ant dviejų kėdžių vienu metu. Bet tuo pat metu jautiesi ir labai stipri. Taigi pirmasis filmas buvo „Nana“ apie ketverių metų mergaitę: tai toks amžius, kai vaikas dar nėra prijaukintas, dar nepasiduoda suaugusiųjų pasaulio taisyklėms. „Mila“ yra trečioji trilogijos dalis, apie paauglystę. Dabar aš noriu sukurti paskutinę, antrąją dalį, apie 12–13 metų mergaitę, nes šis amžius taip pat labai trapus: staiga pajunti, kad turi lytį, kūną, ir nežinai, ką su visu tuo daryti. Filmus kūriau ne iš eilės, nes noriu, kad antrajame filme vaidintų „Nana“ herojė Kelyna. Jai dabar yra dešimt su puse, kol pavyks gauti filmui finansavimą, jai bus 12.

Turite ypatingą sugebėjimą dirbti su vaikais. Filmo „Nana“ pagrindinė herojė yra maža mergaitė, juostoje „Mila“ sūnus  – taip pat svarbus personažas.

Taip, aš norėjau sukurti filmą apie vaikystę ir supratau, kad nesvarbu, kokia būtų filmo istorija, man svarbiausia, kad po dvidešimties metų aš galėčiau pažiūrėti Kelynai į akis ir man nebūtų gėda. Svarbiausia, kad ji nesijaustų išduota ar išnaudota. Apie vaikus yra sukurta labai daug filmų, bet man dauguma jų yra bjaurūs, nes tai yra suaugusiųjų projekcija į vaikystę. Mano manymu, vaikas yra toks tyras, kad negalima jam diktuoti: privalai įsiklausyti į jo mintis, su juo žaisti. Privalai jį gerbti. Tą patį manau apie suaugusiuosius: privalau juos gerbti, nes jie – ne aktoriai, jie tiesiog žmonės; jie nesėdi patogiuose buržuaziniuose apartamentuose laukdami ir spėliodami, kokią rolę gaus. Aš negaliu tiesiog ateiti, iščiulpti jų kraują ir išeiti. Jausčiausi tiesiog bjauriai.

Pirmąjį savo filmą „Nana“ sukūrėte būdama keturiasdešimties. Teigiate, kad iki tol nebuvote sukūrusi net trumpametražio filmo. Kaip Jums pavyko iš karto susilaukti pripažinimo?

Tai buvo stebuklas. Taip, aš visuomet norėjau kurti filmus, bet nesu kilusi iš turtingos šeimos, labai jauna pagimdžiau sūnų ir privalėjau išlaikyti ir jį, ir save. O kai mano sūnus paaugo, supratau, kad išaušo mano valanda.

Kino pramonėje moteriai prasilaužti yra sunku, ypač jei tau ne 20 metų, nesi ypatingai patraukli, nesi kilusi iš įžymybių šeimos. Manau, kad mano sėkmė slypi mano užsispyrime. Filmo kūrimui aš atiduodu visą savo energiją. Vieną sykį po filmo peržiūros Paryžiuje kritikas man sakė, kad mano filmai labai paprasti, kad aš beveik neatlieku režisierės darbo. Atsakiau, kad tai geriausias komplimentas, kurį kada nors esu girdėjusi, nes, jei mano darbo nematyti, vadinasi jį atlikau puikiai.

Ir dar svarbu yra tai, kad tai mano paskutinis svarbus gyvenimo žingsnis ir tai mane išlaisvina.

Be to, esu gimusi po laiminga žvaigžde. Mano armėnė močiutė man visuomet sakydavo, kad aš turiu gerus angelus sargus. Tiksliau, ji mane bardavo, kad keikiuosi, ir sakydavo, kad taip išgąsdinsiu savo angelus sargus. Bet, rodos, mano angelai prieš keiksmažodžius atsilaikė.

„Nana“ buvo nufilmuotas su labai mažu biudžetu?

Taip, 108 tūkst. eurų biudžetas, jei gerai prisimenu. Kreipiausi dėl trumpametražio filmo finansavimo, nors ir žinojau, kad kursiu ilgą metražą. Tiesiog negalėjau apsimesti, rašydama 90-ties puslapių  scenarijų su dialogais ketverių metų mergaitei, tai būtų sutepę mano sąžinę.

Norėjau priartėti prie Kelynos labai tyrai, be jokių išankstinių minčių ar nuomonių. Jeigu būčiau prirašiusi daug įvairių dialogų, nebūčiau galėjusi to padaryti. Todėl tiesiog negalėjau iš anksto surašyti scenarijaus ir todėl mūsų biudžetas buvo kaip trumpametražio filmo. Filmuodami mes visi kartu gyvenome mano mamos namuose, ji virė mums valgyti, aš mokėjau visiems vienodai, nesvarbu, kokį vaidmenį jie atliko. Mano filmuose visi yra lygūs.

„Milos“ biudžetas – dvigubai didesnis, filmas yra ilgesnis ir jame vaidina daugiau žmonių. Be to, jį buvo žymiai sunkiau filmuoti, nes Mila yra vyresnė, personažas sustruktūruotas, o jos asmeninis gyvenimas – gana sudėtingas. Bet kokia švelnumo, artumo forma merginai reiškia pavojų, kančią, nes ji gyvenime patyrė labai daug skausmo, todėl stengiasi apsiginti. Bet aš būtent dėl to ją ir pasirinkau, dėl to ji man yra labai artima.

Kaip renkatės žmones, kurie vaidins Jūsų filme?

Prieš filmuodama „Milą“ nuvykau į Šiaurės Prancūziją, lankiausi prieglaudose, įvairiose kitose vietose, dalinau skrajutes turguje, kepykloje ir t. t. Į susitikimą atėjo apie 60 moterų, ir taip suradau aktorę Séverine.

Prieš filmavimą visą darbą atliekate pati?

Mano filmai yra rankų darbo, pati surandu filmavimo vietas, visus daiktus, kuriuos naudosime filme.  Vieni atkeliauja iš mano namų, kitus radau sendaikčių turguje. Mano sūnus skundžiasi, kad viską noriu daryti viena, ir aš jam sakau, kad taip, kad man yra būtina pačiai išgyventi šį procesą, jis turi praeiti mano kūnu, kad galėčiau surasti tinkamus žodžius.

Žmonės manęs klausia, kodėl antrajam filmui sukurti prireikė šešerių metų? Atsakau jiems, kad tai –ilgas procesas, nes viską darau pati. Pradėjusi ieškoti finansavimo, eidavau pas žmones su savo filmo disku: jie nežiūrėdavo į mane rimtai, galvodavo, kad aš beprotė. Tuomet nueidavau į tualetą, palikusi jiems diską, ir per tą laiką jie spėdavo pamatyti, kad filmas yra laimėjęs prizų; grįžus į mane jau žiūrėdavo kitaip.

Žinot, kai sakai kinas, žmonės įsivaizduoja, kad bus asistentas ir asistento asistentas, sunkvežimis ir taip toliau, jie net neįsivaizduoja, kad režisierė gali pati ieškoti vietų, žmonių ir daiktų. Filmas  mano gyvenime suryja visą laiką. Štai, prieš ketverius metus pirkau suknelę savo trečiajam filmui, kurį tik dabar pradėsiu kurti.

Ir kai žmonės man sako, kad ilgai kuriu, atšaunu, kad negaminu produkto: aš statau filmą.

Savo filmus montuojate pati?

Pati. Iš pradžių bandžiau dirbti su viena labai gera, senyvo amžiaus montuotoja, bet niekaip negalėjau jai paaiškinti žodžiais, ko noriu. Galiausiai ji man pasakė, kad mane myli, bet negali su manim dirbti, nes savo filmą sumontuoti galiu tik aš pati. Iš pradžių nekenčiau jos, jaučiausi palikta likimo valiai, bet ji buvo teisi, ir aš dėkinga už tai, kad atskleidė man tiesą.

Montavimas yra nuostabu, filmas iš tiesų gimsta montažinėje. Galiu sumontuoti taip, kad filmas juoktųsi iš pagrindinės veikėjos arba taip, kad jis ją mylėtų ir gerbtų.

Manau, kad yra labai daug piktų filmų, tarsi „viršesnių“ už visus. O man – atvirkščiai: aš noriu pajusti veikėjos trapumą, jos nepasiruošimą pasauliui, netgi kvailumą. Man tai rūpi, aš noriu ją apginti, nenoriu iš jos juoktis, ir net jeigu juokiuosi, tai švelniai. Tai – labai svarbu, nes įprastai taip lengvai ir su tiek pykčio imamame vienas kitą teisti. Pasauliui reikia daugiau meilės.

Sakote, filmas gimsta montažinėje?

Kai montuoju, negalvoju apie žiūrovą, bet apie žmones, kuriuos filmavau, ir apie save. Tai labai siauras ratas. Bet aš esu žiūrovo vietoje. Ir nenoriu, kad kas nors mane laikytų už rankos ir man viską aiškintų.

Taip, kinas yra nematomų dalykų filmavimas, ir žiūrovas tas juodas skyles turi užpildyti pats. Filme „Mila“ yra nedaug detalių, kalbančių apie mirtį arba apie poros santykius, yra tam tikra struktūra, ir žiūrovui tenka pačiam viską išsiaiškinti. Todėl žiūrovas dar ilgai mąsto apie mano filmus.

Štai, pavyzdžiui, amerikietiški filmai. Scena tokia: mama numirė ir dukra atvažiavo į laidotuves. Po laidotuvių ji pakuojasi daiktus kambaryje, šalia stovi jos tėvas. Amerikietiškame filme scena būtų niūri, būtų girdima emocionali muzika, personažai kalbėtųsi apie mirtį ir žiūrovas verktų. Nes labai liūdna, rodomas stambus planas, aktorės skruostu rieda ašara.

Bet štai japoniškame filme būtų labai daug šviesos, nebūtų muzikos, jie nekalbėtų apie motinos mirtį: kalbėtųsi apie kojines, kurias ji paliko, kai lankėsi pastarąjį kartą, kalbėtųsi visai apie kitus dalykus. Žiūrovas žinotų apie mirtį ir neverktų. Būtų sujaudintas, bet neverktų. O po filmo nuėjęs į barą ko nors išgerti, praėjus penkiolikai minučių, jau nebeprisimimtų amerikietiško filmo, net jeigu ir verkė kaip koks idiotas. Bet japonišką prisimintų, nes pačiam teko jį „užpildyti“.

Žiūrovai – ne daržovės, jie žiūri filmą, kuris padeda pamatyti, įsiklausyti, mąstyti. Mano galva, filmas turi leisti žiūrovui patirti bent jau šiuos tris dalykus. Man viena mergina sakė, kad jai buvo keista žiūrėti mano filmą, nes galvoje neskambėjo tas įkyrus balselis, nuolat patarinėjantis, kada verkti, o kada juoktis. Mat dažniausiai filmai yra taip sukurti, taip sukarpyti, kad režisierius diktuoja, kur žiūrėti. Bet čia žiūrovas taip pat turi dirbti, nors šiek tiek, tai nėra kažkaip intelektualiai sudėtinga, tereikia būti – tikrai būti – juk tai kinas! Reikia būti atviram ir daug ką priimti.

Daug žmonių mano, kad Jūsų filmai – moteriški. Tai tiesa?

Vienas kino režisierius, kuris man labai patinka, yra sakęs, kad aš dirbu labai moteriškai. Žinoma, aš esu moteris, aš dirbu moteriškai, aš ne tik tai pripažįstu, bet ir tuo didžiuojuosi  Aš visą gyvenimą girdėjau sakant, kad protas yra aukščiau už jausmą. Pasaulis veikia tokiu pagrindu. Aš nemanau, kad jis yra aukščiau, aš manau, kad tai skirtingi dalykai. Mano ryšys su pasauliu pirmiausia yra emocinis ir tik vėliau intelektualus. Tai atvirkščias procesas ir aš manau, kad būtent todėl vyrams yra žymiai sunkiau tvarkytis su savo emocijomis, o mums, moterims, tai nėra taip sunku.

Labai juokinga, nes „Mila“ moterims yra lengvai suprantamas filmas, pažiūrėjusios jos kalbasi ir bando paaiškinti, ką jaučia. O  vyrai būna labai sujaudinti, bet nežino, kaip filmą „suvirškinti“: jiems būtina analizuoti, racionalizuoti, ir jie tiesiog negali to padaryti. Dauguma vyrų po kelių mėnesių man sako, kad norėtų vėl pamatyti filmą, nes nesuprato vieno ar kito dalyko; aš jiems atsakau, kad pats filmas neleidžia jo suvokti protu – jie tiesiog turi jam pasiduoti.

 

Sausio 27 ir 28 dienomis filmo „Mila“ seansuose, vyksiančiuose kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“, dalyvaus pati režisierė Valérie Massadian.

 

Parašykite komentarą