Prancūzų meno judėjimo Naujosios bangos karaliene dažnai vadinama prancūzų aktorė Jeanne Moreau gerbėjų buvo dievinama už jausmingumą, sodrų balsą, patemptas lūpas bei gebėjimą derinti aštrų intelektą kartu su liepsnojančiu seksualumu.
Praėjusių metų liepą anapilin iškeliavusi aktorė daugeliui buvo tikros prancūzės, femme fatale, pavyzdys. Per daugiau nei šešis dešimtmečius trukusią karjerą Jeanne Moreau sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų, kurių penkis svarbiausius bus galima pamatyti prancūzų kino festivalyje „Žiemos ekranai“.
„Jeanne Moreau buvo ne tik graži, ji buvo gili aktorė. Būdama paauglė, paskui studentė, labai norėjau būti tokia kaip ji. Turėti tokio gilumo, moteriškumo, išminties. Kiek ji pasakydavo vien savo poza! Jai nereikėjo net kalbėti! Vien jos tylėjimas buvo užburiantis“, – festivalio “Žiemos ekranai” spaudos konferencijoje prisiminimais dalijosi aktorė Gabija Jaraminaitė.
Jauno režisieriaus Louis Malle’io debiutinė juosta „Liftas į ešafotą“ (Ascenseur pour échafaud, 1957) tapo Jeanne’os Moreau bičiulystės su Naujosios bangos režisieriais pradžia. Filme, kuriame susipina meilė, neištikimybė ir žmogžudystė, L. Malle’is atskleidė Jeanne’os Moreau nestandartiškumą filmuodamas ją be grimo ir suteikdamas aktorei neištikimos moters, naktiniame Paryžiuje ieškančios dingusio mylimojo, vaidmenį. J. Moreau, juostoje filmuojama stambiu planu, pirmą kartą galėjo parodyti natūralias savo išraiškas ir tik jai vienai būdingą rafinuotumą.
Visiškai mielas – taip pats juostos režisierius François Truffaut pavadino filmą „Žiulis ir Džimas“ (Jules et Jim, 1962), avangardiškojo prancūzų rašytojo Henri-Pierre’o Roché romano adaptaciją. Jos ašis yra legendine tapusi, šviesi ir moteriška Jeanne’os Moreau įkūnyta herojė Katrina: spontaniška moteris, kurią įsimyli du menininkai draugai – Žiulis ir Džimas. Žvali ir nenustygstanti, kaprizinga, gundanti ir intelektuali Katrina tapo tikra prancūziškumo ikona – moteris atsisakė būti suprasta, o akimirkas ji norėjo išgyventi amžinai. Pats F. Truffaut apie šį Jeanne’os Moreau vaidmenį yra sakęs: „Tai jos kaip aktorės ir moters savybės sukūrė tikrąją Katriną: patikimą ir beprotišką, aistringą egoistę, bet visų pirma – žavesio įsikūnijimą”.
Visai kitokią Jeanne Moreau galima išvysti makabriškame siurrealisto Luiso Buñuelio filme „Kambarinės dienoraštis“, (Le Journal d’une femme de chambre, 1964), kuriame piešiamas tamsus visuomenės portretas. Filmo centre – tarnaitė Selestina, kurią supa šeimininkų ir draugų veidmainystė, fanatiškumas ir brutalumas 4-ojo dešimtmečio Normandijoje. Nebyli, tačiau pastabi ir manipuliuojanti herojė tarsi rašo dienoraštį apie sugedusią visuomenę, kurį žiūrovas gali išskaityti jos veide: mechaniškai kartodama tarnaitės replikas „Oui monsieur, oui madame“. Tikrąją istoriją Selestina papasakoja savo nepakartojamai išraiškingu žvilgsniu.
Atsisakiusi režisieriaus Mike’o Nichols’o kvietimo vaidinti ponią Robinson juostoje „Absolventas“ (The Graduate, 1967), Jeanne Moreau vėl suvienijo jėgas su François Truffaut ir dar kartą parodė savo gebėjimą neatpažįstamai pasikeisti: filme „Nuotaka juodais drabužiais“ (La Mariée était en noir, 1968) aktorė persimaino į penkias skirtingas moteris. Juostoje apie našlės kerštą mylimo vyro žudikams susipina aktorės grožis, nuovoka, aistra kinui ir gyvenimui bei drąsa eksperimentuoti.
Per savo gyvenimą Jeanne Moreau pažino daug meno bei visuomenės atstovų, artimai bendravo su rašytoju, aktoriumi ir režisieriumi Jeanu Cocteau, poetu, novelistu ir visuomenės veikėju Jeanu Genet, rašytoju Henry’iu Milleriu bei kitais. Ypač artima draugystė bei kūrybinė partnerystė aktorę siejo su rašytoja ir režisiere Marguerite Duras – Jeanne Moreau dalyvaudavo bet kokioje veikloje, prie kurios ši prisiliesdavo: nuo romano „Moderato Cantabile“ (1960) ekranizacijos iki filmo „Panelė“ (Mademoiselle, 1966), kuriam Marguerite Duras parašė scenarijų. Kalbama, kad Jeanne Moreau, gavusi M. Duras pasiūlymą vaidinti filme „Natali Granžė“ (Nathalie Granger, 1972), sutiko net neskaičiusi scenarijaus. Turbūt tai lėmė ir Jeanne’os Moreau persikūnijimą į Marguerite’ą Duras prancūzų režisierės Josée Dayan’o biografinėje juostoje „Ta meilė“ (Cet amour-là, 2001), apie paskutinę garsios rašytojos meilės istoriją su žymiai už ją jaunesniu vyru. Trapiame ir elegantiškame filme Jeanne Moreau savo neblėstančia charizma nupiešė tikslų Marguerite’os Duras portretą.
Jeanne’ą Moreau kino ekranuose gaubė išskirtinė aura. Kaip ir Katrina, šokanti į Seną, aktorė degė gyvenimu ir nesibodėjo kraštutinumų, kurie atsispindėjo jos vaidmenyse, kupinuose neaprėpiamos, o kartais ir rizikingos laisvės. „Geriausia aktorė pasaulyje“, kaip ją pavadino amerikiečių režisierius Orsonas Welles’as, dar ilgai kino žiūrovų atmintyje išliks tikra moderniosios moters ikona.
Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ vyks sausio 25 d. – vasario 4 d. Vilniuje, vasario 1 – 11 d. kituose miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Palangoje, Varėnoje, Gargžduose, Ukmergėje, Plungėje.
Bilietus platina kino teatrai. Daugiau informacijos apie festivalį : www.ziemosekranai.lt