Režisierius Jean’as-Pierre’as Melville’is yra viena įdomiausių praėjusio amžiaus prancūziško kino figūrų. Prancūzų okupacijos pasipriešinimo dalyvis, tapęs kino kūrėju, šiandien nenuginčijamai yra laikomas vienu svarbiausių noir kino žanro kūrėjų, įkvėpusių tokius režisierius kaip M. Scorsese, Q. Tarantino ar J. Woo.
2017-aisiais buvo minimos režisieriaus J. P. Melville’io 100-osios gimimo metinės. Šia proga jo filmų retrospektyva buvo parodyta daugiau kaip 20 miestų skirtingose šalyse. Prancūziškų filmų festivalis “Žiemos ekranai” suteiks galimybę retrospektyvą pamatyti ir Lietuvoje: festivalio programoje – aštuonios režisieriaus juostos.
Vyriškumo atspindys kine
Dažnai manoma, kad žiūrėti J. P. Melville’io filmus – tai stebėti vyrų veidus. Jie neįskaitomi, neperprantami, be išraiškos. Tai macho, pastebimi mados pasaulyje. Tai vyrai, apsisiautę madingais lietpalčiais ir skrybelėmis, jie sėdi prabangiuose automobiliuose, žvelgia tiesiai prieš save. Vakarus jie leidžia naktiniuose klubuose, jų nuobodžią išraišką dar labiau sustiprina kelios taurės gėrimų, cigaretės ir seksualios šokėjos.
Prancūzų kino virtuvėje J. P. Melville’is yra gerbiamas kaip žemų elgesio normų poetas ir stiliaus meistras, mėgęs Holivudo filmus apie gangsterius. Ilgus dešimtmečius režisierius kūrė nusikaltėlių ir policininkų personažus taip įtikinamai, kad tai tapo atpažįstama ir yra priskiriama būtent jo manierai ir stiliui. Kita vertus, J. P. Melville’io kūrybą ir jo filmų personažus įkvėpė karo išgyvenimai – ten patirta brolystė, asketiškumas, šalia vienas kito žengiantys gėris ir blogis, kaltės ir nekaltumo ribos, akistata su mirtimi.
Paranojikų analizė
Režisieriaus požiūris į neteisybę susiformavo Antrojo pasaulinio karo metu. Gimęs kaip Jean’as-Pierre’as Grumbach’as, jis buvo Prancūzijos pasipriešinimo kovotojas. Po karo Jean’as-Pierre’as išsaugojo savo kodinį pavadinimą „Melville’is“ (iš pagarbos rašytojui Herman’ui Melville’iui) profesiniame gyvenime ir niekada nepamiršo paprastos, bet žiaurios pamokos apie savo bendražygius: tai buvo maištininkai, išeiviai, sudėtingo elgesio vaikinai, kurių temperamentas lėmė būti pasipriešinimo kariais. Iš tikrųjų nusikaltėliai buvo geri vaikinai.
Festivalyje „Žiemos ekranai” bus parodyta garsiausia J. P. Melville’io juosta – samdomo žudiko istorija „Samurajus“ (Le Samouraï, 1967 m.) su žaviuoju prancūzų aktoriumi Alain’u Delon’u, vaidinančiu vienišą profesionalų žudiką Džefą Kostelo, mandarinų būrio vyrą, gyvenantį apskurusiame mažyčiame bute Paryžiuje. Pats J. P. Melville’is apibūdino šį filmą, kaip „paranojiko atliekamą šizofreniko analizę, nes visi kūrėjai – paranojikai.“
“Raudonasis ratas” (Le cercle rouge, 1970) – tai klasikinis režisieriaus trileris apie nusikalstamą pogrindžio veiklą, pilnas vyrų su skrybėlėmis ir lietpalčiais. Filme nuskambanti frazė „Visi prasikalsta, net ir policininkai“ parodo J. P. Melville’io kūryboje nuolat pasikartojančią sunkiai apčiuopiamą skirtį tarp gėrio ir blogio, o pagrindinių veikėjų – Korio ir Voželio – draugystė bei nebylus santykis liudija režisierių taip žavėjusius broliškumą ir pagarbą akistatoje su mirtimi.
Vidinių patirčių ekranizacija
P. Melville’is sukūrė du puikius, bet labai skirtingus filmus apie pasipriešinimą: karinę juostą “Šešėlių armija” (L’Armee des ombres, 1969) ir jo diskursyvų, bei ne mažiau įsimintiną “Jūros tylėjimas” (Le Silence de la Mer, 1949).
„Šešėlių armija“ – pati asmeniškiausia režisieriaus juosta. Tai kriminalinis trileris, kuriame atsiskleidžia J. P. Melville’io požiūris į nusikaltėlius ir nusikaltimą. Režisierius iki smulkiausių detalių vaizduoja tamsią okupuotos Prancūzijos partizanų kasdienybę, kurioje baimė, skausmas, žmogžudystė tampa buities dalimi. Partizanų penkiukės su nepamirštamu Lino Ventura priešakyje portretai žavi nepaprasta ištikimybe savo šaliai ir bendražygiams, tačiau kartu ir gąsdina šaltu žiaurumu. Už kampo jų nuolatos tyko išdavystė ir pražūtis.
Sakoma, kad perskaitęs Prancūzijos pogrindžio rašytojo Vercors’o romaną “Jūros tylėjimas”, J. P. Melville’is sau pasakė: „Koks gražus filmas!“ Neturėdamas pinigų jis negavo leidimo kūrinio ekranizacijai, todėl naudojo juodojoje rinkoje įsigytą įrangą. Juosta buvo buvo nufilmuota per 27 dienas. Filmo operatoriui, legendiniam Henri Decaë, teko filmuoti aktorius be grimo ir kone patamsyje, be apšvietimo.
Tarp meilės ir priespaudos
Pirmasis J. P. Melville’io kriminalinis filmas “Bobas Lošėjas” (Bob le Flambeur, 1956) – tai nostalgiškas meilės laiškas Paryžiui. Inteligentiško vienišiaus Bobo vaidmeniui režisierius pasirinko aktorių Roger’ą Duchesne, taip pat puikiai žinomą ir kriminaliniame pasaulyje. „Pažįstu Monmartrą, apie kurį pasakoju“, – yra sakęs režisierius, siaurose Monmartro gatvelėse, bulvaruose ir kabaretuose ieškojęs prarastojo Paryžiaus.
P. Melville’is turėjo gana stiprią moralinę ir net religinę pusę. Tą galima pamatyti nuostabioje juostoje “Leonas Morenas, kunigas” (Léon Morin, prêtre, 1961), kuriame įsimintinus kunigo ir karo našlės ateistės vaidmenis sukūrė Jean’as Paul’is Belmondo ir Emmanuelle’ė Riva. Filme režisierius gretina seksualinį suvaržymą ir priespaudos laikotarpį, o Moreno personažas juoda ilga sulopyta sutana labiau panašėja į melviliškąjį pareigūną nei į kunigą.
“Žiemos ekranų” metu vyks ir vokiečių kilmės fotografo André Perlstein’o, fotografavusio Melville’io filmavimų aikštelėse, fotografijų paroda. Joje įamžintas pats Melville‘is bei garsieji aktoriai, filmavęsi jo filmuose – Lino Ventura, Sergio Reggiani, Michel‘is Piccoli bei kitos svarbios 8-ojo dešimtmečio kino, muzikos, literatūros pasaulio asmenybės.